Interviu apie geismą, duotas žurnalui "Raktas"

Siela džiaugiasi tik duodama

 Geismu įprasta laikyti priešingų lyčių santykiuose gimstančią aistrą. Tačiau ar krikščionybėje mirtina nuodėme vadinamas geismas reiškiasi tik tokiu būdu?

 Džiaugiausi ilgai laukta galimybe pasikalbėti su jau paauglystėje aktyvius ir nuoširdžius dvasinius ieškojimus pradėjusiu bhakti jogu, psichologijos magistru, lektoriumi, visuomenės veikėju ir švietėju Donatu JANICKIU (Dhanandžaja Pandit)(34). Donatas pasakoja apie geismo kilmę ir jo priešnuodį – nesavanaudišką tarnystę. „Svarbiausia – nustoti imti ir pradėti daugiau duoti kitiems“, – sako inicijuojantis reiki meistras ir daugybę žmonių savitu pasaulio suvokimu, patyrimais bei išmintimi įkvepiantis Donatas. 

 Kokios dar geismo formos, be seksualinio geismo, egzistuoja santykiuose? Kokiais dar būdais reiškiasi geismas?

– Geismas – ne tik potraukis priešingai lyčiai. Tai noras įvairiais būdais tenkinti save pasitelkiant jusles: klausą, regą, lytėjimą, uoslę ir skonį. Geismo išraiška – bet kokia mintis, žodis ar veiksmas, kuriuo siekiame tenkinti savo egoizmą. Geismas – žmogaus, norinčio viską daryti tik sau ir dėl savęs, pozicija. Pavyzdžiui, viena iš subtilaus geismo formų yra šlovės troškimas. Šlovė susijusi su regos jusle – žmogus mato, kaip žmonės dovanoja jam savo dėmesį; su klausa – šlovinančių žodžių, malonios kalbos girdėjimas. Geismo išraiška taip pat yra ir pripažinimo, pinigų noras. Gavę pinigų, vėlgi tenkiname savo jusles: perkame skanų maistą (skonis), uodžiame aukštos kokybės kvepalus (uoslė), gražiai įsirengiame namus (rega), įsigiję gražių, prabangių daiktų girdime kitų pagyrimus (klausa). Juslės tenkinamos kiekviename žingsnyje: statydami namą svajojame, kaip į jį pasikviesime svečių, kaip jie girs mūsų interjerą. Kiekvieną kartą nekantraudami laukiame atlyginimo, planuojame pirkinius ir galvodami apie tai jaučiame malonumą. Tai – subtilus juslių tenkinimas, tas pats geismas. Daugumos žmonių sąmonė yra geisminga, o jų požiūris į pasaulį – vartotojiškas.

Vedose teigiama, kad žmogus šiame pasaulyje ir atsidūrė dėl stipraus noro vartoti. Dvasiniame pasaulyje labiausiai norima bendrauti, tarnauti kitiems, kurti gėrį ir darnius santykius. Tuo tarpu Žemėje yra kitaip, čia norima imti, o ne duoti. Nuo pat mažų dienų, nuo gimimo mes norime imti, naudotis kitais žmonėmis. Paauglystėje keičiasi kitų išnaudojimo forma, bet tikslas išlieka toks pats, tik norai auga. Suaugusieji geba tenkintis dar subtiliau ir daugiau, jie gali sugalvoti puikiausią norų tenkinimo strategiją, nes jų intelektas stipresnis. Sulaukę senatvės tenkintis jau nebegalime, viskas tampa sudėtingiau, todėl pykstame. Kodėl seni žmonės dažnai niurzga, yra viskuo nepatenkinti? Jie norėtų pavalgyti daugiau, tiek, kiek valgydavo anksčiau, bet nebegali, norėtų lytinių santykių, bet jiems nebepavyksta, jie svajoja atrodyti gražiai ir būti pastebėti, bet taip jau nebėra. Visa tai – nepatenkintas geismas, kuris sukelia nepasitenkinimą.

Šiandien didžioji žmonių dalis gyvena vedami geismo. Kai susitinka du arba dešimt milijonų tokių pat egoistiškų, tik savo norus tenkinti norinčių žmonių, apie taiką ir vienybę galime pamiršti. Intelektualiems žmonėms labai lengva skaldyti ir valdyti tokias egoistų mases. Jiems skatinamas geismas, noras vis daugiau imti, o tai natūraliai lemia atskirtį nuo kitų žmonių. Egoistiški žmonės galvoja: „Čia yra mano žemė, ne tavo“, „Čia mano vaikas“, „Mano sąskaita“, viskas jų gyvenime suskaldyta. Tas pats vyksta ir šeimoje, ir ten sprendžiami nuosavybės klausimai. Demoniškos valdančiosios struktūros puikiai išmano šiuos aspektus ir moka jais naudotis, taip manipuliuodami žmonėmis. Tačiau labai svarbu suprasti, kad, tenkinant geismą, sąmonė tampa vis labiau geisminga, žmogui reikia vis daugiau. Kuo daugiau malkų dedi į savo geismo ugnį, tuo greičiau ji dega. Dabar geismas labai gajus. Žmonės yra susiskaldę, jie gyvena nesantaikoje, pavydi, pyksta... Visa tai – sąmoningai demoniškų struktūrų suformuotos egoistiškos visuomenės sąmonės, norinčios tik imti, o ne duoti rezultatas. Dėl šio geismo dabar pasaulyje egzistuoja daugybė iškrypimų, visuomenėje suvokiamų kaip normalus elgesys.

Viskas, ką šiame pasaulyje turime blogiausio, kyla iš geismo. Mes sukūrėme pragarą Žemėje tik dėl geismo, dėl noro imti, o ne duoti. Jeigu žmonės norėtų duoti, čia būtų rojus. Priešingas jausmas geismui – meilė, gimstanti tada, kai siekiame patenkinti Dievą. Svarbu norėti patenkinti būtent Dievą, nes šalia esantis gali paprašyti jūsų nupirkti jam likerio ar cigarečių, bet tokio noro pildymas iš tiesų nebus jokia paslauga. Todėl reikia padėti artimui, Dievo dalelei, patenkinti jį taip, kaip to nori Dievas, taip, kaip jam bus geriausia. Tokiu atveju tai bus naudinga ir tam žmogui, dėl kurio daroma, ir suteiks visiems džiaugsmą. Filantropai, altruistai nebūtinai daro gera... Tikrasis gėris yra tas, kurį pateisintų, kuriuo džiaugtųsi pats Viešpats. Taigi, jeigu norime kažką pamaitinti, maitinkime ne mėsa, jeigu norime surengti smagų vakarėlį, tegul tai būna blaivus vakarėlis, jeigu perkame kažkam automobilį, įsitikinkime, kad jis kažkur važiuos vedamas dorų tikslų, o ne noro pasilinksminti arba pasipuikuoti.

 

Iš ko kyla geismas?

– Geismas kyla iš neišmanymo, tada, kai žmogus nežino, neturi patirties, kad džiaugsmą gali sukelti davimas, tarnystė, pastangos ir geri darbai kitų labui. Neturint tokios patirties atsiranda kita – supratimas, kad džiaugsmą sukelia savęs tenkinimas, ėmimas. Tokiu atveju geismas žmoguje tik auga. Neigiamą savanaudiškumo patirtį žmogus gauna šeimoje, jau būdamas mamos įsčiose. Jeigu mama egoistė, jeigu jos sąmonė nėra tyra, vaikas visa tai įgyja ir auga toks pat egoistas. Egoizmas puoselėjamas ir vaikui gimus, augant, vėlgi, veikiant tėvams. Jeigu abu tėvai gyvena egocentriškai, o ne dievocentriškai, vaikas to mokosi. Vaikų darželyje, mokykloje ir universitete ugdymas taip pat egocentrinis. Taigi, ko gali išmokti asmenybė, kuri visą gyvenimą buvo formuojama egocentrinėje aplinkoje egocentriškų žmonių? Tą patį – kuo daugiau imti. Tokie žmonės vėliau kuria egoistų šeimas ir istorija tęsiasi, tik jau kitiems...

Siela, tai, kas esame mes, iš prigimties yra dievocentrinė, ji siekia tenkinti ne savo, o Dievo norus. Siela siekia besąlygiškai daryti tai, kas patinka Dievui ir jo dalelėms – kitoms sieloms. Davimas sielai teikia džiaugsmą. Tačiau jeigu siela dėl kažkokių priežasčių pasirenka kitą kelią ir siekia gyventi tik dėl savęs, ji įgyja kitą patirtį, kuri labai stipriai ją paveikia ir apakina. Juk negalima sakyti, kad savo norų tenkinimas nesuteikia laimės. Atvirkščiai, kaip gera gražiai apsirengus sulaukti susižavėjusių žvilgsnių, kaip malonu skaniai pavalgyti, lytiškai santykiauti... Tačiau tokie malonumai labai riboti, jie nuo dievocentriškų džiaugsmų skiriasi tuo, kad labai greitai baigiasi. Daug valgyti negalime, vėliau būna bloga, patiekalai nusibosta, tampa nebeskanu, lytiškai santykiaudami staiga prarandame energiją, gyvybines jėgas, įgiję šlovę, kuri taip pat neamžina, anksčiau ar vėliau išgyvename nuosmukį, tada susergame depresija. Neseniai kalbėjau su pensininku, anksčiau buvusiu gaisrinės vadovu. Jis vis prisimena, kaip buvo gerai ankstesniais laikais, kai jis jautėsi toks svarbus, kai jo visiems reikėjo, o dabar jis mano esantis niekas. Jeigu dėl prarastų praeities įvertinimų taip jaudinasi ugniagesys, ką jau kalbėti apie įžymybes, visuomenės veikėjus ir prezidentus... Egocentriška laimė trunka tik kol gauname ją stimuliuojančių dalykų. Kai tik kažkas pasikeičia, tariama laimė staiga baigiasi. Šis pasitenkinimas labai sąlygotas.

Tačiau džiaugsmas, kurį žmogus jaučia duodamas, darydamas gera kitiems (Dievui ir Jo dalelėms), tęsiasi ilgai ir yra daug gilesnis bei prasmingesnis. Jo niekas nesąlygoja, žmogus, norintis daryti gera kitiems, visada ras, kam pasitarnauti, visada ras, ką ir kaip nudžiuginti, reikia tik norėti. Taip pat ir tyras džiaugsmas kartojant maldą, skaitant bei pasakojant istorijas apie šventuosius, giedant mantras – jis nesąlygotas, jis nesibaigia. Tai suprantančių ir praktikuojančių žmonių šiais laikais nedaug. Puikiausias to pavyzdys – Motina Teresė, kurios pagrindinis gyvenimo tikslas ir prasmė buvo nesavanaudiška tarnystė ir pagalba kitiems. Ji kiekviename žmoguje matė Kristų ir buvo pasiruošusi dėl jo atiduoti visą save. Be jokių abejonių, Motina Teresė jautė tyrą laimę, džiaugsmą padėdama kitiems, tokio nuoširdaus džiugesio imituoti neįmanoma. Kitas šventasis A. C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada miegodavo po dvi valandas, jis visą savo laiką skyrė tarnystei kitiems, nuoširdžiai siekdamas jiems padėti, jis nenuilstamai dalijosi: skaitė paskaitas, rašė knygas, keliavo po visą pasaulį. Prabhupada teigė nenorintis miego dėl begalinio džiaugsmo, kurį patiria tarnaudamas kitiems.

 

Kaip išvengti geismo, kaip jį suvaldyti?

– Siekiant to, reikia praktikos, reikia imtis veiksmų. Galima daug kalbėti apie tai, kad davimas teikia džiaugsmą, tačiau svarbiausia ryžtis ir pabandyti, pradėti kažką daryti. Geismą šalina pareigų darbe, šeimoje, savo kūnui ir psichikai bei Dievui laikymasis. Pareiga Dievui yra valgio aukojimas Jam, padėka prieš valgį, skaitymas apie Jį ir Jo šventuosius, Jo atsiminimas, malda... Taip mes džiuginame Dievą ir jeigu Jis yra patenkintas, mes taip pat būsime laimingi. Šeimoje egzistuoja daugybė vyro ir moters pareigų vienas kitam ir vaikams. Tarnystė vaikui yra suteikti jam dvasinių žinių, padėti pasirinkti profesiją, susirasti antrą pusę... Įgyvendinę tai būtinai pajusite džiaugsmą. Kodėl? Nes atlikote savo pareigą, savo tarnystę. Darbe taip pat turime tarnauti. Tik nepainiokime tarnystės su vergove. Tarnaudami savo resursus naudojame siekdami pradžiuginti šalia esantįjį: darbdavį, kolegą, vyrą, žmoną, vaiką, tėvus, Dievą. Taip pat egzistuoja tarnystė, pareiga kūnui ir psichikai. Rūpindamiesi kūnu, tinkamai su juo elgdamiesi jausimės gerai. Taip pat ir su psichika – būdami gryname ore, atlikdami kvėpavimo pratimus gauname pranos, gyvybinės energijos ir netrukus jaučiamės puikiai, psichika, protas yra patenkintas, ramus. Taip pat kūną ir protą džiugina režimo laikymasis, tinkamas, nesmurtinis maistas, žalingų įpročių (alkoholio, tabako) atsisakymas ir kiti labai svarbūs veiksniai. Tas, kam tarnauji, teikia džiaugsmą tau pačiam.

Jeigu, atvirkščiai, norime viską ir visus išnaudoti, kenčiame. Pavyzdžiui, jeigu išnaudosime kūną: ilgai dirbsime, nesiilsėsime, nualinsime jį ir save. Išnaudodami psichiką, netinkamai elgdamiesi susirgsime depresija arba kitomis psichikos ligomis, o tai šiandienos visuomenėje jau tapo itin dažnu reiškiniu, ir skaudžiai dėl to kentėsime. Išnaudodami vyrą arba žmoną negalėsime ramiai gyventi, pyksimės, būsime skaudinami. Jeigu išnaudosime Dievą, tapsime nelaimingi, nes Jis neskubės pildyti mūsų norų. Labiausiai žmonės kenčia ir yra nelaimingi dėl nekuriamo ryšio su Dievu ir tinkamai neprižiūrimo kūno ir proto. Tai akivaizdžiai pastebiu konsultacijų metu. Taigi, eidami išnaudojimo keliu, bet kokiu atveju patirsime nusivylimą. Jeigu žmonės kasdien bent po truputį pradėtų džiuginti kitus, stengtųsi dėl jų, – taptų laimingi. Norint atsikratyti geismo, reikia realizuoti visa tai praktikoje.

 

Kas yra vartotojiškumas? Kaip ir kokiose srityse jis reiškiasi?

– Vartotojiškumas – realizuojamas geismas. Vartotojiškumas – kai žmogus su savo vartotojiška sąmonę išeina į pasaulį, mato gėlę, nuskina ją ir uosto, pamato obuolį, nuskina ir suvalgo. Toks žmogus viską daro tik sau, dėl savęs. Dvasingas, tikintis žmogus prieš valgydamas paaukoja maistą Dievui, padėkoja Jam, gėlytę taip pat pasiūlo jos Kūrėjui. Aukos egzistuoja kiekvienoje religinėje tradicijoje. Vartotojiškas žmogus eina toliau ir mato moterį, galvoja: „O, imu!“, guldo moterį į lovą ir tenkinasi. Susilaukęs vaiko, vartotojiškas žmogus galvoja ne apie pareigas jam, o apie tai, kiek džiaugsmo ir malonumo vaikas jam gali suteikti. Vartotojiškumas įsigalėjęs kiekvienoje gyvenimo srityje: medicinoje, teisėsaugoje, politikoje... Visur žmonės trokšta ir bet kokia kaina, pamiršę žmogiškumą, siekia garbės, šlovės ir pinigų. Tai vyksta visame pasaulyje. Jau nekalbant apie masinį pirkimą ir daiktų vartojimą, yra privatizuojami vandens ištekliai, žemės, viską norima susigrobti sau. Žmonės šiandien viską matuoja pinigais ir nauda sau. Visi nuo to kenčia, bet niekas nežino, kaip tai pakeisti, nuo ko pradėti... Tačiau pradėti reikia tik nuo savęs.

 

Kaip manote, kur link veda visa ši situacija?

– Toliau vyks revoliucijos, subtilūs ir šiurkštūs karai. Pagal vedas, vaidų ir nesantaikos Kalijugos amžiuje, kuriame gyvename, dabar yra prieš penkis šimtus metų prasidėjęs Aukso amžiaus intarpas, kuris reiškia devynių su puse tūkstančių metų pakilimą. Dabar tie, kurie nori eiti egoizmo, savęs tenkinimo keliu, eina viena kryptimi, o tie, kurie seka šviesos keliu, kuriems rūpi dvasingumas, sveikata, dorovė, saviugda, keliaus į priešingą pusę. Išsiskyrimas tampa vis akivaizdesnis. Kai valstybėje ar pasaulyje pradeda išsiskirti interesai, skiriasi žmonių sluoksniai, prasideda karai.

Šiandien kuriasi labai daug organizacijų, kovojančių už žmonių ir gyvūnų teises, religinių bendruomenių, jogos ir meditacijos centrų, neseniai buvo pripažinta pasaulinė jogos diena... Ši kryptis – pozityvi, šviesi, dievocentriška. Kitai žmonių daliai labiau patinka beprotiški vakarėliai, mėsa, alkoholis, narkotikai, rūkalai, nevaržomi santykiai... Tarp šių kardinaliai skirtingų grupių skilimas ir prieštaros – neišvengiami. Mes einame į ilgą tarpusavio kovų tiek šiurkščiame, tiek subtiliame lygiuose periodą.

Subtiliame lygyje karas vyksta manipuliuojant informacija, slepiant ją, kuriant propagandą. Vyksta ir dvasinis karas, dabar vis labiau siūlomas dvasių ir demoniškų būtybių garbinimas, okultizmas, juodoji magija. Vaikams jau nuo mažų dienų bandoma įteigti, kad juodoji magija, spiritizmas yra normalu ir patrauklu, tai siekiama paversti naująja religija. Tai rodoma filmuose, animaciniuose filmukuose, rašoma vaikų knygose... Taip yra pratinama prie demoniškų būtybių garbinimo. Visa tai – technologija ir mistika yra žemesniųjų planetų kultūra.

Vėlgi, tuo tarpu kiti buriasi į bendruomenes, organizuoja blaivius renginius, praktikuoja jogą, rūpinasi sveikata, atsisako žalingų įpročių ir mėsos... Šios dvi pusės tampa vis akivaizdesnės. Dauguma žmonių iš prigimties nėra blogi, jie linksta į gerąją, šviesiąją pusę, bet kadangi dabar vyksta toks informacijos karas, didžioji visuomenės informavimo priemonių, pramogų pasaulio, ekonomikos dalis dezinformuoja žmones, formuoja neteisingą jų pasaulio suvokimą, jie, nebebūdami sąmoningi, pasirenka klaidingai. Nors žmonės ir norėtų eiti dvasingumo keliu, jiems įvairiomis priemonėmis stengiamasi sutrukdyti.

Būtent todėl bendraminčiams yra ypač svarbu būti vieningiems, burtis į bendruomenes, kurti savo mokyklas, maitinimo įstaigas, pramogų ir susibūrimo centrus, žiniasklaidą, verslus ir netgi bankus... Reikia tapti nepriklausomiems, kurti viską remiantis savo principais ir taisyklėmis, tuo, kuo tikima ir vadovaujamasi. Pavyzdžiui, nėra prasmės kovoti su dabartine švietimo, ekonomine, politine, sveikatos ar pramogų pasaulio sistema. Dažniausiai tai – demoniškos struktūros, kurių mes nesame pajėgūs pakeisti. Tai – daugybę metų kurta ir tobulinta sistema, kurioje bet koks permainas siekiantis inicijuoti žmogus bus tiesiog sumaltas į miltus. Daug pasiekti gali tik didelės ir tvirtos žmonių grupės. Tačiau kol tai neįmanoma, geriau kurti alternatyvas. Tai – būdas savo pavyzdžiu parodyti žmonėms kitokias galimybes, kitokį kelią, įkvėpti juos keistis.

Agnieta JONIKIENĖ (žurnalas ,,Raktas“)

 

***

„Gyvendami egocentriškai savanaudiškai elgiamės su artimaisiais. Jaunystėje bendraujame su tėvais, palaikome su jais artimą ryšį, nes šie palaiko mus finansiškai, o kai pasensta, tėvus nustumiame į šalį, paliekame toliau nuo savęs, kad netrukdytų, nekeltų papildomų rūpesčių. Taip pat elgiamės ir su sutuoktiniu – jau rinkdamiesi savo antrą pusę, siekiame, kad ši patenkintų mūsų norus ir lūkesčius. Kai sutuoktinis, jo išvaizda, savybės ar elgesys nebetenkina, ieškome kito žmogaus arba meilužio. Karjerą taip pat dažniausiai kuriame tik dėl pripažinimo, didelio atlyginimo ir aukštos savivertės. Reta tų, kurie profesinių aukštumų siekia vedami noro padėti kitiems...“ – šiandienos situaciją apibūdina Donatas.

 

***

„Stenkimės atrasti bent truputį laiko kūną stiprinančiai ir jį harmonizuojančiai kasdienei mankštai bei psichikai harmoniją atgauti padedantiems kvėpavimo pratimams. Bent penkias minutes kasdien skirkime Dievui, maldai, mantrai, kas padės mums pajusti darną sieloje. Daugiau bendraukime ir būkime su vaikais, perduokime jiems tai, kas gražu ir teisinga. Tiesiog duokime. Vienas pagrindinių problemų sprendimų ir mano linkėjimų – padarykite kažką gero kitam žmogui: kolegai darbe, žmonai ar vyrui, vaikams, tėvams. Tai bus puiki pradžia.

Nereikia žvalgytis į šoną, žiūrėti, kas kaip gyvena, ką daro, nekritikuokime kitų ir neapkalbėkime. Mažiau laiko leiskime socialiniuose tinkluose, daugiau darykime, nes šiandien dažnai yra daug šnekama, bet mažai daroma. Tas tuščias kalbėjimas Žemėje sukuria neigiamą aurą, atmosferą, kuri viską tik dar labiau apsunkina.

Todėl ir linkiu bei kviečiu – kasdieną padarykime kažką gero, duokime. Taip sukaupsime visai kitą patirtį ir pamatysime, kad šalia geismo yra ir priešinga jam – gerumo, meilės energija, leidžianti mums būti iš tiesų laimingiems“,– nuoširdžiai linki jaunas, bet jau labai daug gyvenime patyręs ir supratęs Donatas Janickis.