Ėjau vieškeliu palei laukus ir ieškojau, kur pabėgioti. Sveikatą palaikyti. Meditacinis bėgimas. Įkėliau kojas į nupjautus javus ar rugius. Į lauką, kuris pilnas ritinių, šiaudų ritinių. Šiaudinių ritinių, tiksliau. Labai gražiai atrodė tas laukas. Dar ir saulutė išlindo. Prasibėgau. Pajutau, kaip prana, gyvybinė energija, gamtos energija, įtekėjo į kūną ir atgaivino. Kaip vienas vaišnavas pasakė, kambarys tarsi prasivėdina, kai gauni pranos. Pasklido vidinė gaivuma. Paliko gera, gyva, stipru...

Tas pats šiaudų ritinys lauke. Guliu išsilenkęs ant nugaros, tiesinu stuburą, ale... Dieną išgyvenau visokias keistas emocines būsenas. Taip būna visuomet, kada pavalgai kitų žmonių maistą. Užeina emocinės būsenos, kurios buvo jiems gaminant tą maistą. Tiesiog dieną jos truputį pakankino. Sunkiau buvo džapą kartoti, kažkokie subtilūs nerimai, baimės, nepasitenkinimai, neramumai. Senas reiškinys. Bet jis pasireiškė pavalgius maisto. Po to bėgiojau lauke ir štai guliu ant to ritinio. Ir galvoju: „Dieve, kada aš išsivaduosiu iš tų materialių energijų poveikio? Susitapatinimo su kūnu ir protu?

Su manim sujungti visi pusdieviai. Su mano kūneliais. Turėjau šį pojūtį... Labai ryškų. Pamačiau, kaip mano subtiliame kūne pasklidę kanalai, kuriais aš sujungtas su jais... tais, kurie mano mašiną ir programas kontroliuoja. Sako... jų 33 milijonai. Oho, kiek aš daug ryšių turiu... Koks aš galingas... Jei esu ryšyje...

Rašau dienoraštį, kadangi esu pametęs elementų įkroviklį, kuris pakrauna elementus. Jų dėka galiu naudoti diktofoną. Kokia vertė iš diktofono, jei jame nėra elementų, nėra gyvybės. Kokia vertė iš kūno, jei jame nėra sielos... kuri giedotų Šventus Dievo Vardus...? Kokia gyvenimo vertė, jei kas dieną nesiekiu savęs pažinimo?... Visi šiais laikais skuba ir ieško kažko... Ko? Džiaugsmo... Ir nieko daugiau. Džiaugsmas be apsivalymo neįmanomas. O apsivalymas be pastangų nevyksta.

Visata yra labai laiminga. Jei su ja bendrauji – gauni laimės. Tiesiog... Gauni ir viskas. Juk nieko nereikia mokėti. Nieko... Tik pažiūrėti į dangų. Savo vidinėmis akimis. Ir išvysti... akis žvelgiančias į tave. Dideles, skaidrias akis. Juk kažkas atkreips į tave dėmesį. Jos – tai ne mes, nematančios šalia praeinančio žmogaus, dėl to, kad jis nėra dvasiškai pažengęs, skleidžia ne kokį kvapą, apgaudinėja, nevaldo pykčio, pavydi. Bet juk siela nesmirdi... Dėl to mes žiūrim į viršų, o jos – iš viršaus!