Mano kelias

Technikinis  

Vaikystė

Buvau hiperaktyvus, išsiblaškęs, labai jautrus ir ambicingas vaikas.

Išbandžiau labai daug skirtingų užsiėmimų – nuo tapybos, pramoginių šokių iki radiotechnikos. Vis dėlto labiausiai patiko menas. Mėgau tapyti ir groti pianinu. Judesys buvo taip pat svarbus. Labiausiai patiko krepšinis, kurį dažnai žaisdavau su savo bendraamžiais.

Jau tuomet kildavo egzistenciniai klausimai, kurių atsakymų dažniausiai ieškodavau žiūrėdamas į saulę ar vakarinio dangaus žvaigždes, sėdėdamas medžių viršūnėse. Mano aplinkoje šie klausimai niekam nerūpėjo.

Paauglystė

Šiame gyvenimo etape egzistenciniai klausimai vis labiau užvaldė protą ir intelektą. Į juos bandydavau rasti atsakymus bendraudamas su krikščionių katalikų vienuoliais, psichologais, parapsichologais, magais, netradicinės medicinos atstovais, būrėjais, jogais, filosofais, religijų tyrinėtojais ar skaitydamas tokių žmonių knygas. 

Šalia skaitymo ir bendravimo pradėjau praktikuoti katalikiškas maldas, meditacijas, atgailą. Melsdamasis lengvai pajusdavau, jog galiu įeiti į sąlytį su angeliškomis būtybėmis. Jos tarsi atsirasdavo mano kambaryje.  

Daug kas pajudėjo į priekį, kai susipažinau su trimis mergaitėmis-mistikėmis, kurios pirmos pakankamai apčiuopiamai įtikino, kad egzistuoja subtilus pasaulis su savo dėsniais.

Būdamas 16 metų, pradėjau užsiiminėti Maharišio į Vakarus atnešta Transcendentine meditacija. 

Po pusmečio mečiau, kadangi iš mokytojo gautos mantros vibravimas sukeldavo tuštumos jausmą, kuris buvo visiškai priešingas asmeniniam šiltam ir saugiam ryšiui su Jėzumi ir Marija.

1997 metais, būdamas 11-oje klasėje, pareiškiau mamai, kad nematau prasmės nei mokykloje, nei pasaulietiniame gyvenime. Atvėriau savo norą stoti į katalikų vienuolyną, kadangi svajojau rimtai užsiimti praktika. Mama apsiverkė. Kitą dieną Išsiaiškino, kad nepilnamečių į vienuolyną nepriima ir giliai atsiduso. O po to griežtai pasakė „Ne“. Tuomet intensyviai meldžiausi Jėzui ir Marijai, kad  duotų praktiką, kuri būtų tokia galinga, kad, net praktikuojant ją namuose, stipriai tobulėčiau. Neilgai trukus mamos sesuo (kuri turbūt po to gailėjosi) davė paskaityti A.C. Bhaktivedanta Svamio Prabhupados knygas. Jų įkvėptas pradėjau kartoti Harė Krišna maha-mantrą ir per savo gimtadienį apsilankiau Tarptatutinės Krišnos sąmonės bendrijos ( angl. ISKCON) centre Kaune. Pradėjau aktyviai bendrauti su vaišnavais-bhakti jogais. Atradęs šį procesą, supratau, kad tai buvo Jėzaus ir Marijos atsakas į mano maldas. Vediniai raštai, kuriuos išvertė ir komentavo A.C. Bhaktivedanta Svamis, išsamiausiai ir tiksliausiai atsakė į daugelį klausimų, atsakymų į kuriuos iki tol niekur negalėjau rasti. Be to, žmonės, praktikuojantys bhakti-jogą, įkvėpė mane eiti šiuo keliu. Man imponavo, kad jie ne tik kalbėdavo apie dvasingumą, bet ir patys nuoširdžiai stengėsi jį pasiekti.

Namuose pradėjau pamokslauti, norėdamas, kad artimieji atsiverstų į mano pasirinktą kelią. Buvau labai fanatiškas ir nejautrus namiškiams. Neteisingai pristačiau jiems bhakti-jogą. Maža to, naujas gyvenimo būdas sutapo ir su revoliucinėmis paauglystės nuotaikomis gyventi kitaip nei tėvai. Dėl to namuose likau nesuprastas. Patyriau stiprų spaudimą, kad baigčiau tas kvailystes ir išeičiau iš sektos. Ypatingai  priešinosi vegetarizmui. Turėdavau kas pusę metų eiti tikrintis hemoglobino kiekį kraujyje, kad įrodyčiau, jog esu sveikas. Jis visada buvo aukštesnis už vidutinį ir turbūt geresnis nei šeimos narių. Kiekvieną rytą turėdavau atlaikyti spaudimą, kodėl nevalgau mėsos per pusryčius, per pietus ar per vakarienę. Nepatikdavo ir tylus kasrytinis mano meditatyvus Harė Krišna mantros kartojimas, užsidarius palėpėje. Neimponavo ir Vedinės literatūros skaitymas šalis rūkstančio smilkalo. Didelį nesaugumo jausmą sukeldavo dažnas lankymasis šventykloje. Mama vieną kartą ten apsilankė ir… pakėlė didelį triukšmą. Ačiū Dievui, manęs tuomet ten nebuvo. Artimieji buvo įsitikinę, kad aš jiems užtraukiu negarbę, kai įsisiautęs į baltas paklodes ir giedodamas žygiuoju per Laisvės alėją. Atsimenu, kai mama pirmą kartą mane pamatė gatvės eitynėse, iš gėdos nusisuko… Močiutė prašydavo kunigų melstis, kad aš grįžčiau į krikščionybės kelią. Jų neįtikino argumentas, kad Jėzus ir Marija mane atvedė pas Šrilą Prabhupadą. Žodžiu...buvo labai sunku. Labai..

Mokykloje vis labiau ir labiau manęs pradėjo nesuprasti. Su manim draugavo tik vienas klasiokas ir viena klasiokė. Negerdavau su visais per vakarėlius, o po to jau neidavau net ir kviečiamas. Galiausiai nustojo kviesti. Per fizikos pamokas aiškindavau, kad „Aukščiausias Dievo Asmuo yra kiekviename atome“, per pertraukas skaitydavau „Parapsichologijos žurnalą“, o po pamokų eidavau į šventyklą pavalgyti ir medituoti. 1998 m. baigiau Jono Jablonskio gimnaziją. Per išleistuves gėriau „Sprite“, bet ne šampaną, o kai visi dainavo išleistuvių dainas, mintyse giedojau Harė Krišna maha-mantrą. 

Ankstyvoji suaugystė

1998 m. įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti etnologiją. Norėjau stoti į psichologiją, bet balų pritrūko.

1999 m. gavau pirmąjį įšventinimą į Harė Krišna maha-mantrą (harinama dikšą). Įšventinimą suteikė Mahavišnu Swamis. Tai, ką jis davė, iki šiol laikau pačiu brangiausiu dalyku, kurį kada nors esu gavęs – didžiąją išsivadavimo mantrą.

Nebegalėdamas atlaikyti namiškių intensyvaus psichologinio spaudimo, gudriai pasitraukiau iš namų ir 2001 m. atėjau gyventi į tuomet buvusį vienintelį Kaune ISKCON‘o centrą, žinomą tiesiog Savanorių šventyklos vardu. Ten gyvendamas, tęsiau savo mokslus universitete. Tais pačiais metais gavau inicijuojančio Reiki mokytojo pašventinimus iš vaišnavo, vardu Šrinathadži das.

2002 m. baigiau etnologijos bakalauro studijas. Diplominis darbas vadinosi „Krišnos sąmonės religinės bendruomenės sociokultūrinė analizė“. Darbe analizavau, kodėl žmonės pasirenka Krišnos sąmonės religinę bendruomenę. Dėstytojams darbas labai patiko. Po metų išvykau į savo pirmą kelionę po šventas vietas Indijoje. 

2003 m. įstojau į Vytauto Didžiojo Universiteto psichologijos magistrantūrą. Studijų metais taip pat gyvenau šventykloje. Per visą savo gyvenimą šventykloje atlikau pačią įvairiausią tarnybą: ploviau grindis, puodus virtuvėje, 8 mėnesius penkis kartus per savaitę valiau tualetus, dariau vaišnavams reiki seansus, eidavau giedoti į Laisvės alėją Harė Krišna mantros, platinau gatvėje Vedinę literatūrą, vedžiau jaunimui bhakti jogos vakarones, pamokslavau bendraamžiams, konsultuodavau bendruomenės narius, skaičiau šventykloje rytines, vakarines, sekmadienines paskaitas, organizuodavau lektorius minėtoms programoms, tarnaudavau altoriuje Dievybėms, važiuodavau su bendraamžių vaišnavų kultūrine grupe į viešus renginius, kuriuose reprezentuodavome vedinę kultūrą ir t.t. Dienos režimas būdavo labai intensyvus, ypatingai paskutiniais dvejais  gyvenimo šventykloje metais. Keldavausi prieš keturias ir eidavau pas Dievybes į altorių atlikinėti apeigų. Dvasinė praktika pasibaigdavo tik devintą ryto. Pavalgydavau ir eidavau į studijas, kuriose jausdavausi kaip nukritęs iš kito pasaulio. Maža to, gyvenant šventykloje reikėdavo ne tik atlikti tarnystę, bet ir intensyviai mokytis, rašyti semestrinius, bakalauro, magistro darbus.

2004 metais Šventame Indijos Majapūro mieste gavau antrąjį įšventinimą (mantrą dikšą), suteikiantį teisę kartoti Gajatri mantrą.  Kai mokytojas uždėjo šventą brahmano virvelę, akys nušvito, pasijutau, lyg būčiau naujai gimęs. Toks nuostabus jausmas!

2005 m. įgijau psichologo magistro kvalifikacinį laipsnį. Magistro diplominis darbas buvo skirtas išsiaiškinti ryšiui tarp religingumo ir svaigalų vartojimo. Tiriamąsias grupes sudarė nepraktikuojantys jokios dvasinės praktikos žmonės, praktikuojantys katalikybę ir praktikuojantys vaišnavizmą. Tyrimas parodė, jog pagal eiliškumą kiekvienos išvardintos grupės religingumas buvo vis didesnis, o tabako ir alkoholio vartojimas vis mažesnis.

2005 m. išėjau gyventi į Kauno Vedų kultūros centrą ir jį vystyti. Tais pačiais metais oficialiai priėmiau laikiną vienuolio - studento (brahmačario) statusą.