Linkiu kiekvienai moteriai prisiminti, kad be savo vyro, kurį ji turi / neturi, yra dar transcendentinis Vyras - Krišna, kurį ji turi kiaurą parą, per ažmius Amen :)  . Jis arčiausiai ir seniausiai randasi Jūsų širdies! Milijonuose gimimų... skirtinguose kūnuose... Vyrui tik pasvajoti apie tokį imtymumą-artimumą, koks yra tarp jūsų ir Krišnos...

Taigi, jei kažko negaunama iš savo vyro , išmintinga ieškoti to pas transcendentinį Vyrą :)   Jis duos visko, ko panorėsite... Ir be atlygio... Visiškai neverta kelti vėjų šeimose, nes tai nieko nesprendžia...

Artimas žmogus tik "prideda" laimės, bet nėra visos sielos laimės šaltinis. Laimės šaltinis yra Kitas Asmuo. Nemaišykim šių dalykų, nereikalaukim iš vyrų to, ką gali duoti tik Krišna, ir santykiai šeimoje gerės.

Moteris irgi yra jogas! Bhakti jogas! 

Kas girdi visas mūsų pačias, pačias, pačias giliausias mintis, jausmus, norus?  Žmona? Ne. Vyras? Ne. Vaikai? Ne. Tėvai? Ne. Seneliai? Ne. Draugai? Ne. Kas ??? Tik Radha ir Krišna širdyje. Tik Jie girdi. Tas, kas girdi giliausius mūsų širdies virpesius, tas yra arčiausiai Mūsų. Radha ir Krišna yra arčiausiai Mūsų. Dėl to - Jie artimiausi. Dėl to, Jiems-ypatingas dėmesys ! Visos dienos bėgyje. Mintyse, širdyje. 

Žmogus ieško laimės santykiuose su kitais žmonėmis, bando išspausti tai, ko negalima išspausti. Žmonės labai riboti ir sąlygoti. Meilės duoti gali labai labai mažai, jei iš viso gali...Kartais ir pagarbos sunku sulaukti...ar dėkingumo... Apie meilę rašomi romanai, kuriamos dainos, statomi filmai, tapomi paveikslai, rodomi spektakliai...spaudžiama, spaudžiama ir niekaip neišspaudžiama tai, kas užpildytų sielą... Žmogus nenori megzti santykių su Radha ir Krišna, nenori investuoti ten savo laiko ir energijos. Bet jis visą gyvenimą uoliai pluša ir nori įtikti savo artimiems, kad gautų mažytį laimės gurkšnelį iš jų...kuris vis tiek neužpildo sielos gelmių. Tada nuoskaudos, pykčiai, barniai, pretenzijos, įsižeidimai...

Investuokime į amžinus meilės santykius su Radha ir Krišna...Jie užpildys vis labiau ir labiau mūsų Esybę ir mes  vis mažiau ir mažiau nustosim skūstis ar reikalauti kažko iš kitų...kol galų gale nutilsim visai...vidiniame džiausme...kuris niekad nesibaigia...atmarama...

Tobulumą pasiekęs vaišnavas, Siddha Manohara das Babadžis, gyvenęs dar 20amžiuje,  kartojo į dieną po 7 lakhus (7x64 ratus). Miegojo gal 1 valandą ir valgė tarsi būtų paukštelis.  Jis pasakė, kad yra bhadžanas (Krišnos ir Radhos garbinimas) gunose ir yra bhadžanas anapus gunų. Būdami gunose mes turime ribas. Būdami anapus trijų gunų (neišmanymo, aistros ir dorybės), mes neturime ribų. Krišnos ir Radhos garbinimas, anapus gunų, neturi ribų. Nėra "galutinio lygio" . Jis pasakė: "Kaip Bhagavanas yra beribis, taip ir bhadžanas yra beribis...." . Taigi, tobulumui nėra ribų ! Nėra galutinio lygmens ! Bhakti joga yra amžinas tobulėjimas !