Ėjau vieškeliu palei laukus ir ieškojau, kur pabėgioti. Sveikatą palaikyti. Meditacinis bėgimas. Įkėliau kojas į nupjautus javus ar rugius. Į lauką, kuris pilnas ritinių, šiaudų ritinių. Šiaudinių ritinių, tiksliau. Labai gražiai atrodė tas laukas. Dar ir saulutė išlindo. Prasibėgau. Pajutau, kaip prana, gyvybinė energija, gamtos energija, įtekėjo į kūną ir atgaivino. Kaip vienas vaišnavas pasakė, kambarys tarsi prasivėdina, kai gauni pranos. Pasklido vidinė gaivuma. Paliko gera, gyva, stipru... Nužingsniavau prie mašinos, kuri buvo palikta vieškelyje. Žiūriu, važiuoja berniukas dviračiu. Saulė besileidžianti jau. O palei vieškelį dideli medžiai auga. Ir saulė pro juos šviečia. Važiuoja senu, rusišku dviračiu vaikas, kokių septynerių metų. Važiuoja taip sunkiai – tai į kairę truputį, tai į dešinę. Kažko sunkiai. Per daug nekreipiau dėmesio, buvau susikoncentravęs lipti į mašiną. Girdžiu už nugaros: „Dėde...“ Atsisuku... Jis kreipiasi į mane... „Dėde, ar turite maišelį?“ Ką tik tame lauke, pilname tų šiaudinių ritinių, man buvo iškritęs maišelis iš kišenės. Paprastas ir mažas. Celofaninis. Porai bananų įdėti. Jis iškrito man begulint ant to ritinio, kada išlenkinėjau pagal ritinio išlenkimą savo nugarą. Tipo, dirbau su savo stuburu...:) Ir maišelis man iškrito... Gulėdamas pažiūrėjau į tą maišelį ir svarsčiau – ar jį pakelti, ar ne. Pakėliau, nes intelektas pasakė protui, kad negalima šiukšlinti. „Dėde, ar jūs turite maišelį?“ – paklausė vaikas... „Ne“, – atsakiau. Bet po to atsiminiau, kad pakėliau maišelį, ir sakau: „Ai, palauk, turiu tokį mažą, bet labai mažą.“ Pažiūrėjau, jis rankose laikė tris kvadratinius kaimo parduotuvėlėje pirktus popierinius pakelius, kuriuose kažkas buvo supakuota. Visus juos jis laikė vienoje rankoje, dėl to važiuoti dviračiu jam buvo sunku. Jis negalėjo vairuoti dviem rankom. Aš išsitraukiau maišelį, kuris buvo su dviem mazgais. Išmazginau. Priėjau, išskleidžiau. Jis sudėjo tuos popierinius pakelius. Aš jį mačiau pirmą kartą. Du paukščiai suskrido ir bendrauja. Kokios problemos?
Dėdamas pakelius jis tarė:
– Ačiū, dėde...
– Aha, gerai, – sakau.
– Ar žinot, kur aš gyvenu, dėde?
– Ne, nežinau.
– Aš ten toliau, kur į kairę – girininkija, o į dešinę – mūsų namas.
– A... žinau. – Nusišypsojau.
– Viskas tilpo, dėde. Ačiū, dėde. Važiuojat namo, dėde?
– Aha.
– Toli važiuoti?
– Ne, netoli.
– Gerai, aš važiuoju. Ačiū, dėde! – Ir nuvažiavo savo dviratuku tiesiai, be sunkumų.
Grįžęs namo paklausiau savęs: „Kada aš taip galėsiu?“