Tas pats šiaudų ritinys lauke. Guliu išsilenkęs ant nugaros, tiesinu stuburą, ale... Dieną išgyvenau visokias keistas emocines būsenas. Taip būna visuomet, kada pavalgai kitų žmonių maistą. Užeina emocinės būsenos, kurios buvo jiems gaminant tą maistą. Tiesiog dieną jos truputį pakankino. Sunkiau buvo džapą kartoti, kažkokie subtilūs nerimai, baimės, nepasitenkinimai, neramumai. Senas reiškinys. Bet jis pasireiškė pavalgius maisto. Po to bėgiojau lauke ir štai guliu ant to ritinio. Ir galvoju: „Dieve, kada aš išsivaduosiu iš tų materialių energijų poveikio? Susitapatinimo su kūnu ir protu? Kada?“ O dar priedo ir kūne atsirado kažkoks negalavimas, kurio aš nesuprantu. Svyruoju ant to ritinio ir galvoju: „Kada, kiek dar tęsis ta askezė šiame pasaulyje...? Kada aš būsiu laisvas nuo visų energijų, kada aš tapatinsiuosi su siela, o ne su protu, kuris patiria vienokias ar kitokias būsenas sąlytyje su žmonėmis, maistu, gamtos stichijomis, fiziniu kūnu...“ Kažkoks negerumas buvo likęs.
Ir staiga lyg nušvito. Supratau, kad kažkas čia viską girdi, ką aš čia sau aimanuoju tyliai. Toks vidinis žinojimas, balsas ar informacija – kaip bepavadinsi... Atėjo taip stipriai, kad pats to paaiškinimo pasireiškimas viduje davė džiaugsmą ir išskaidrino visas tas būsenas. Ir tas balsas pasakė: „Juk čia viskas tavęs ištreniravimui išeiti iš šitos visatos...“ Šio paaiškinimo man ir tereikėjo.
Taip pat man parodė, kad aš, bėgiodamas po lauką tarp hektarų žemės, be jokių žmonių, niekam nestebint, esu stebimas ir su manim dirbama. Ir tas laukas, kuris mano protui atrodė kažkokia poilsio vietelė, buvo treniruočių laukas... Ne miestas, ne programa vaišnavams, ne paskaitos ar konsultacijos, pasitarimų posėdžiai ar džapos kartojimas, bet paprastas plynas laukas su šiaudiniais ritiniais. Ir ten treniruoja. Visur treniruoja. Nėra tokios vietos, kuri būtų kažkas kita, o ne treniruočių salė. Tik protas turi tokias kategorijas kaip „mano namai“, „ne mano namai“, „darbovietė“, „miestas“, „užmiestis“, „mano rajonas“, „senamiestis“, etc. Bet viskas tėra tik treniruoklių salė. Išeisim pamoką ir išves iš salės. Perves į kitą... O... kiti žmonės mane supa, kitos situacijos... Taip ir einam iš gyvenimo į gyvenimą. Bet patyrimas, kad tave už rankutės veda ir treniruoja net plyname lauke, kur jokio veiksmo nevyksta, treniruoja suvirškinti savo neigiamas emocijas, pakelti jas, neutralizuoti jas Dievo pagalba, duoda ramybę ir entuziazmą eiti, bėgti, kilti...