Rašau dienoraštį, kadangi esu pametęs elementų įkroviklį, kuris pakrauna elementus. Jų dėka galiu naudoti diktofoną. Kokia vertė iš diktofono, jei jame nėra elementų, nėra gyvybės. Kokia vertė iš kūno, jei jame nėra sielos... kuri giedotų Šventus Dievo Vardus...? Kokia gyvenimo vertė, jei kas dieną nesiekiu savęs pažinimo?... Visi šiais laikais skuba ir ieško kažko... Ko? Džiaugsmo... Ir nieko daugiau. Džiaugsmas be apsivalymo neįmanomas. O apsivalymas be pastangų nevyksta.
Apsivalymas – kasdieninis dalykas. Ir net tomis akimirkomis, kai yra tikrai labai sunku, vyksta didelis apsivalymas. Nors taip gali ir neatrodyti. Bet vyksta. Tačiau tik tiems, kas žengia savęs pažinimo keliu. Kiti degraduoja, kai patiria kančias. Bhaktas kreipiasi į Krišną. Kančia virsta vidine laime. Kančia priverčia apsivalyti ir laimėti – patirti laimę :) .
Jau savaitė, kai daugiau kartoju ratų. Kasdieninis valymasis duoda savo rezultatų. Skaidrumas apsireiškia visuomet, kai daugiau ratų sukartoji. Jautiesi ramus. Tik tuomet. Kuomet skaidrus. Žinai – Maja neužpuls ir nenumes į griovį. Jautiesi saugus. Nenutemps į šoną eilinis materialus žaislas. O jei nutemps, grįši atgal. Be jokios abejonės. Pats Krišna tai užtikrina. :).
Šventi Vardai leidžia jaustis skaidriam viduje. Tai matosi net fiziškai. Užsimerkęs nebematau daugiau tamsos. Dėl to mėgstu būti užsimerkęs. Matau šviesą. Meditacijoje. Tai meditacijos šviesa, sklindanti iš subtilaus kūno, pakilusio į dorybės energijos lygmenį. Jis šviečia. Gali matyti tai užsimerkęs. Savo stuburą, kepenis, šonkaulius, energetinius centrus – čakras, erdves, kuriose švytinčiai sklando gražios esybės – malonios, niekad tavęs nenuskriausiančios, nepaliksiančios nei džiaugsme, nei skausme. O kokios jos laimingos! Kokios jos patrauklios! Kokios jos šiltos ir malonios? Kodėl? Iš kur pas jas tiek viso to??? Iš darbo...