Tai laiško kopija vienam vaišnavui.
Sėdžiu dabar prie stalo. Vakaras. Rudeninė saulė sėdo. Sukartojau vėl 64 ratus. Laikiau džapos maišelį prie krūtinės kaip brangiausią objektą. Suvokiau – tai mano vienintelis daiktas. Brangiausias. Jis man duoda prieglobstį. Kas, jei ne mano džapa. Knygos? Bendravimas? Pamokslavimas? Ne... Visa tai pagelbėja, bet... bendravimas su Kosmosu ir Šventu Vardu, tik jis užpildo sielą, tik jis.
Pro akis eina visas gyvenimas ir suvokiu, kad nieko kito neieškojau, kaip vidinio ryšio su Dievu. Kas daugiau man laimę neš? Kas? Niekas. Visko bandžiau ir nieko neišsinešiau. Viskas kaip dūmai praėjo ir nuėjo. O džapa liko.