Ėjau vieškeliu palei laukus ir ieškojau, kur pabėgioti. Sveikatą palaikyti. Meditacinis bėgimas. Įkėliau kojas į nupjautus javus ar rugius. Į lauką, kuris pilnas ritinių, šiaudų ritinių. Šiaudinių ritinių, tiksliau. Labai gražiai atrodė tas laukas. Dar ir saulutė išlindo. Prasibėgau. Pajutau, kaip prana, gyvybinė energija, gamtos energija, įtekėjo į kūną ir atgaivino. Kaip vienas vaišnavas pasakė, kambarys tarsi prasivėdina, kai gauni pranos. Pasklido vidinė gaivuma. Paliko gera, gyva, stipru...

Tas pats šiaudų ritinys lauke. Guliu išsilenkęs ant nugaros, tiesinu stuburą, ale... Dieną išgyvenau visokias keistas emocines būsenas. Taip būna visuomet, kada pavalgai kitų žmonių maistą. Užeina emocinės būsenos, kurios buvo jiems gaminant tą maistą. Tiesiog dieną jos truputį pakankino. Sunkiau buvo džapą kartoti, kažkokie subtilūs nerimai, baimės, nepasitenkinimai, neramumai. Senas reiškinys. Bet jis pasireiškė pavalgius maisto. Po to bėgiojau lauke ir štai guliu ant to ritinio. Ir galvoju: „Dieve, kada aš išsivaduosiu iš tų materialių energijų poveikio? Susitapatinimo su kūnu ir protu?